Visi vaikai turi įgimtą poreikį judėti ir tas poreikis vaikui augant tolydžio didėja. Tačiau sistemingai nepalaikomas noras judėti gali imti blėsti ir net visiškai išnykti (tuo labiau – esant tokiems „konkurentams“, kaip televizija, kompiuteris ir t.t.)
Žinant, kad iki 7 metų vyksta intensyvus vaiko fizinių, psichinių bei socialinių galių augimas, ypatingą dėmesį reikėtų skirti fizinės sveikatos stiprinimui. Tai sudarys prielaidas ir jų psichinei bei socialinei raidai.
Be kita ko norime, kad vaikai augtų ryžtingi ir drąsūs. Šios savybės diegiamos jau ikimokykliniame amžiuje, todėl natūralu, kad joms išugdyti reikia ir tam tikros rizikos, kuri grindžiama patirtimi, teisingu savo jėgų įvertinimu, naujų judesių įsisavinimu. Reikia suteikti vaikams galimybę šiek tiek rizikuoti, pajausti atsakomybę dėl pasekmių, ieškoti išeičių. Žinoma, suaugusiems tuo metu teks pasijaudinti, būti atidesniems. Bet, jei drausime vaikui judėti, žaisti, rizikuoti, išdykauti – atimsime iš jo dalį vaikystės. Be to, kiekviena, net mažiausia, pergalė sutvirtina jo savivertę, pakelia autoritetą bendraamžių gretose, padeda jiems moraliai save įtvirtinti.
Tėvų ir pedagogų pareiga sudaryti kuo tinkamesnes sąlygas judėjimo poreikiui tenkinti. Mūsų darželyje yra puiki sporto salytė su įvairiausiais treniruokliais, skirtais lavinti visoms fizinėms savybėms. Tik reikėtų nepamiršti, jog vaikai siekia ne savo kūno lavinimo – to jie dar nesuvokia – vaikai siekia malonumų, teigiamų emocijų. Todėl visas fizinis lavinimas turėtų vykti žaidžiant ar naudojant žaidybinius elementus. Pavyzdžiui, ne „eiti aukštai keliant kojas“, o „vaikščioti kaip gandras“, ne „šokinėti“, o „pabūti varlyte“ ir .t.t. Savaime suprantama, vengti muštro, griežtų komandų, rikiuočių.
Taip pat reikia padėti vaikui pažinti savo kūną bei realiai vertinti savo fizines galimybes.
Net 5-6 metų vaikai dar ne pilnai valdo savo kūną. Jiems ne visada pavyksta judėti taip laisvai ir lengvai, kaip reikėtų konkrečioje situacijoje. Neskubėkime mažiukui prikišti, jog jis nevikrus, nepaslankus. Jis dar neturi reikiamų judėjimo įgūdžių – dar nemoka apskaičiuoti savo jėgų, valdyti savo judesių. Jų raumenys kartais jiems nepaklūsta.
Labai svarbu formuoti taisyklingą laikyseną. Kartais suaugusieji apsiriboja perspėjimais „sėdėk tiesiai!“, „nesikūprink!“. Aišku, reikalingi ir perspėjimai, kad neleistume susiformuoti netaisyklingos laikysenos įpročiams. Tačiau būtina atkreipti dėmesį ir į kitką: gal vaikas kūprinasi dėl to, kad silpni laikysenos raumenys, gal silpnai mato. Arba per aukšta kėdė, per žemas stalas. Nors baldai darželyje pritaikyti pagal amžių, tačiau juk būna vaikų, „netelpančių į rėmus“ – aukštesnių, stambesnių ar labai smulkaus sudėjimo. Kiekvienu konkrečiu atveju, nors tikslas vienas – taisyklinga laikysena, taikytinos skirtingos priemonės. Svarbiausia laiku pastebėti ir profesionaliai koreguoti vaiko fizinio vystymosi trūkumus.
Pedagogai ir tėvai turėtų suprasti, kad judėjimas – tai vaiko savarankiškumo ir aktyvumo skatinimo priemonė. Tai pasaulio pažinimo būdas, svarbi patyrimo priemonė. Ikimokykliniame amžiuje kūno vystymasis ir judesių tobulėjimas glaudžiai susijęs su bendru vaiko lavėjimu, intelektine jo pažanga.. Kryptingas fizinių galių ugdymas užtikrina sveiką kūno išsivystymą, tuo padėdamas pagrindus gerai savijautai ir sveikatai.
Tik noriu pabrėžti, kad ikimokykliniame amžiuje turi dominuoti natūralūs judesiai. Nerekomenduojama treniruoti išskirtinai atskirų fizinių savybių: jėgos, greičio, lankstumo ir t.t. Ikimokykliniame amžiuje svarbu ugdyti natūralią fizinio išsivystymo bazę, kuri vaikui augant galėtų būti lavinama ir kryptingiau.
Įdomu:
Mokslininkai paskaičiavo, kad judėjimo poreikiui patenkinti 3-4 metų vaikai per parą turėtų nužingsniuoti 9000-10 000 žingsnelių;
5-6 metų – 11 000 – 13 500 žingsnelių.
7 metų – 14 000 – 15 000 žingsnelių.
Parengė vyresnioji judesio korekcijos mokytoja Rasa Gedvilaitė